pradi
 

















 
 
 
 
 Banyios inios: Kun. Laurynas Visockas. Pastoracin parapijiei lankymo praktika (I)
 
 

Kun. Laurynas Visockas

PASTORACIN PARAPIJIEI LANKYMO PRAKTIKA

2010 m. Vilniaus Šv. Juozapo kunig seminarijoje buvo skmingai apgintas mokslinis darbas „Pastoracins parapijiei lankymo praktikos atgaivinimo Lietuvoje gairs“, kuriame gilinamasi vadinamojo parapijiei kaldojimo itakas, teologin pagrindim ir pastoracin naud. Darbo vadovas – mons. dr. Algirdas Jureviius.

Ar sielovadinis aplankymas, vadinamasis kaldojimas, yra pareiga, ar tik galimyb? Be abejo, kaldojimas pirmiausia yra Banyios pareiga, nurodyta Katalik Banyios kanon teisje. Kaldojimo pareigos aktualumas iandienos pastoracijoje ir jo nepamainoma vert kyla i paties Jzaus veiklos pavyzdio. Ši pareiga yra misijinio pobdio, ji paties Viepaties Jzaus Kristaus sakyta apatalams – per juos vyskupams ir kunigams, taip pat ir tikintiems pasaulieiams, taigi perduota Banyiai. Toks sielovadinis apsilankymas yra suprantamas kaip priemon evangelizuoti parapijieius, gyvenanius konkreios parapijos teritorijoje. Taip pat tai galimyb monms, kurie dl vairi prieasi prarado ry su Dievu ir Banyia, vl Dievo vedamiems grti tikjimo ir Banyios gyvenim.

Atkreipdamas dmes tikinij majim Banyioje ir vis brandesn j ami, noriu atrasti bd, kuris bt gal ir neiskirtinis Banyios pastoracijoje, bet atgaivintas atnet tinkam vaisi. Iekojimo kelyje gim mintis gilintis kaldojimo tradicij Lietuvoje, kuri vykdoma, bet kartu apie j yra maai inoma.

Per septyneri met liturgin pastoracin praktik vairiose parapijose artimiau susipainau su kunig ir pasauliei poiriu kaldojimo tradicij. Pastebjau, kad kai kurie kunigai vengia sielovadinio aplankymo pareigos arba j atlieka paskubomis ir be tinkamo pasirengimo. Kitose parapijose teko matyti tikrai tinkam ios pareigos suvokim ir jos gyvendinim praktikai. Parapijieiai su diugesiu laukia ir svetingai priima savo dvasin ganytoj, su kuriuo link bendrauti tikjimo ir eimos gyvenimo klausimais, nepamirta pavaiinti stalo grybmis ir auka paremti Banyi. Toks dvasininko vizitas parapijieiams yra natralus, nes prastas j eimose, taip pat nea dvasini vaisi ir puoselja ry su kunigu. Pastebjau, kad i sielovadinio aplankymo pareiga atnea naud tiek eimai, tiek kunigui, tiek ir visai parapijos banytinei bendruomenei. Tik priklauso nuo to, kaip kunigas angauojasi iai tarnystei ir j prims vykdo, o parapijieiai, tinkamai jos prasm suvok, j vertina ir brangina.

I. Parapijiei lankymo itakos Naujajame Testamente

Naujojo Testamento tekstai liudija apie krikionik bendruomeni pradi, kylani i paties Viepaties Jzaus Kristaus, kuris siunt apatalus skelbti Evangelijos ir burti Banyios bendruomen atsivertusius ir tikjusius. Krikioni bendruomenes laipsnikai imta vadinti parapijomis. Parapijos terminas kyla i graikiko odio paroikos, kuris reikia gyventi alia, vieti1. Naujasis Testamentas paroikijos svok vartoja kaip apibrim pristatydamas pirmsias krikioni bendruomenes. Toks pristatymas pirmiausia reikia buvim svetimoje alyje – tikinij buvim svetur, manant, kad krikioni bendruomen iame pasaulyje yra keliaunink dangaus tvyn2. I io odio vliau kilo parapijos svoka (paroikia – pastovis svetimoje vietoje), kuri mes iandien suprantame kaip teritorin dyd ir kaip bendruomen.

Apatal darb knyga ir Pauliaus laikai perteikia paraginim ir priminim bendruomenms. Juk Kristus, bdamas Kno – Banyios Galva, nustato bendruomens pavidal ir esm, kad dalyvavimas Kristaus Kno draugystje paventint narius: „Dievo ventov venta, ir toji ventov – tai js“ (1 Kor 3, 17). Pauliaus ratuose svoka paroikia pakeiiama kitais terminais, liudijaniais apie kilni krikioni uduot: paaukti Kristaus Šventojoje Dvasioje, jie Tvo irinkti ypatingai tarnystei. Paroikia ireikiama jos dvasi atitinkaniais vaizdiais: „Dievo Banyia“ (1 Kor 10, 32; 11, 22; 15, 9; Gal 1, 13), „Kristaus knas“ (1 Kor 12), „Dievo Izraelis“ (Gal 6, 16), „Naujoji Sandora“ (1 Kor 11, 25). tikj Krist yra irinktosios tautos teisi paveldtojai, gav nauj egzistencij per Kristaus kryi ir prisiklim. Bendruomen – parapija yra Kristaus veikimo dirva, kuri pasireikia iais bdais: mokymu Dievo odiu, jo gyvendinimu, sakramentais ir maldomis, krikionikos meils skleidimu (plg. Mt 18, 20; Apd 2, 42). Bendruomens nariai nuolatos aukiami liudyti Krist savo veikimu, sekant Juo ir tarnaujant artimui. Jie gyvena eschatologinmis viltimis, pereinamuoju tampos laiku tarp Kristaus prisiklimo ir paruzijos3.

1. Jzus Kristus – keliaujantis skelbjas

Vienas i pagrindini Jzaus veiklos centr buvo Galiljos sritis. Netoli Kafarnaumo vietovs jis paauk kelet mokini: Petr ir Andriej bei Jokb ir Jon. Jzus skelbdavs Evangelij Galiljos miestuose ir kaimuose, grdavo Kafarnaum kaip pastam ir centrin viet. inome apie Marij i Magdalos miestelio, esanio arti eero. Evangelistai mini tokias vietoves kaip Chorazin ir Betsaid (plg. Mt 11, 20–24), kur Jzus buvo gerai pastamas. Jis i i miest tikjosi atsivertimo, bet nesulauk tokio atsako. T pat galime pasakyti ir apie Jzaus tvik Nazaret, kur jis pagyd tik kelet ligoni ir stebjosi moni netikjimu (plg. Mk 6, 1–6). Pasak Morkaus, Jzus dukart buvo nukeliavs Dekapolio krat, taiau neaplank didij miest. Panaiai vyko ir Tyro bei Sidono srityse (plg. Mk 5, 1–20; 7, 31). Evangelijose minimas vienas ymiausi miest, kuris Jzui buvo gerai pastamas, tai Jeruzal. Taiau neinia kaip vertinti tai, jog Jzus veng urbanistini centr. Hipotetikai mstant, Jzaus trokimas suaukti vis Izrael turjo j nuvesti svarbiausius ir tankiausiai apgyvendintus centrus, taiau Jzus veik tarp savj, tarp kaimo moni – amatinink, prekiautoj, kinink ir vej. Kadangi Jzus save tapatino su romiaisiais ir kukliaisiais, jie ir buvo jo tarnysts dmesio centras, taiau per tai atsiskleid tos tarnysts reikmingumas visam Izraeliui4.

Jzaus pasiuntinybs erdis buvo skelbti Gerj Naujien. Šioji Viepaties tarnyst skleidsi tiek skelbiant Evangelij susirinkusioms minioms, tiek ir lankant pavienius asmenis ir j eimas. Nordami iskirti asmenik aplankym svarb Jzaus pasiuntinybje, pavelkime evangelijose randamus Jzaus vizit apraymus.

1.1 Bendrysts ir tarnavimo skelbimas

Jzaus patepimas Betanijoje per vaies yra vienas i ikilmingesni bd priimti svei. Tada, matyt, buvo abas ir pagal paprot po pamald sinagogos lankytojai vienas kit kviesdavosi sveius. Betanijoje Jzaus garbei surengtos vais rodo eiminink svetingum ir dkingum, o tai suprantama, nes diaugiamasi dl Lozoriaus priklimo5. Ši vaii scena yra aprayta Jn 12, 1–8; Mk 14, 3–9; Mt 26, 6–13. Mes remsims Evangelijos pagal Jon apraymu. Pietaujant Morta patarnavo, tuo metu Lozorius ir kiti vaiinosi prie stalo. Marija atne nardo (brangi tepal) ind, ipyl j Jzui ant koj ir nuluost jas savo plaukais.

Analizuodami i lankymosi namuose scen, prisiminkime to meto vaii paproius. Ruoiantis eiti vaies, kreipiamas dmesys tinkam aprang. Atjus priekambaryje buvo susitvarkoma ir einama valgomj. Turtingesni eiminink namuose sveius pasitikdavo tarnas, kuris pasveikins nuvesdavo vyrus vyr, o moteris moter kambarius. Sveiams buvo plaunamos kojos, patepama aliejumi galva, o kartais ir kojos. Pagrindinio valgymo metu sveiai valgomajame guldavo ant ono, pasirm alkne6.

Betanijoje Jzui surengtos vais buvo ypa ventikos, nes graikikame tekste pavartotas odis anacheimenon atskleidia, kad Lozorius buvo vienas i gulini su juo prie stalo7. Toks ventinis valgymo bdas gulint ant ono ir ilsintis galjo bti perimtas i graikik tradicij, nes graikai valgydami ilsdavosi, taiau kasdien buvo valgoma sdint8. Ypatingas Jzui parodytas svetingumo ir vento meils ilaidumo enklas yra brangs nardo tepalai, igaunami i augal akn, kurie kildinami i Ryt9. Paprastai jais buvo tepamos ne kojos, bet galva.

Jzus kaip mokytojas buvo kvieiamas daugyb toki vaii, per kurias sveias – mokytojas – tardavo od. Smulkmenik Mortos patarnavim atskleidia Lk 10, 38–42 itrauka: Morta kvieia Jz pavieti, taip parodydama svetingum, kuris siejasi su bendruomenikumu. Tuo metu, kai evangelijos formavosi, odis diakonein buvo siejamas su krikioni tarnyste. Tai randame pasakojimuose apie bendruomen, kur Jzus – sveias – yra svarbiausias asmuo, duodantis atsakymus tikjimo ir gyvenimo bendruomenje klausimus10. Pastebime, kad Jzaus buvimas kartu naujai prakalbina ir pagilina Dievo meils ir rpinimosi monmis suvokim. Nors Jzaus apsilankymas kartais k nors piktindavo, taiau jis nevengdavo kartu su nusidjliais valgyti prie vieno stalo, kalbtis ir kviesti atsivertim.

1.2 Tarnysts dovanos paadinimas

Lankydamas savo biiulius ir j eimas Jzus ne tik bendravo ir vaiinosi, bet ir gydydavo tiek dvasine, tiek fizine prasme. Pavelkime Petro uovs igydymo istorij (plg. Mk 1, 29–31): ivadavimas i ligos moter paskatina tarnauti. Šis igydymas apraomas su tam tikromis smulkmenomis, kurios rodo pasakojimo autentikum, paremt jo dalyvi liudijimais. Pradioje yra minimi keturi apatalai (Mk 1, 16–20), pirmieji prisijung prie Kristaus. Kitose paralelinse evangelij vietose minimas tik Petras, kurio namuose buvo serganti uov.

Pagal tradicij jaunavediai gyvendavo su jaunojo tvais tol, kol sukaupdavo pakankamai pinig, kad galt persikelti nuosav nam. Pasitaikydavo, kad vaikams dar nesuaugus tvai mirdavo. Panaiai galjo bti ir Simono Petro bei Andriejaus atveju, nes jie galjo bti perm savo tv namus. Spjama, kad Simono Petro uovis jau buvo mirs, todl Simonas Petras su mona prim savo namus nalaujani uov. Rpinimasis eimos nariais bei j globa buvo svarbus dalykas11.

Nagrinjamoje itraukoje autorius aprao ligons bkl – guljo kariuodama (Mk 1, 30). Parodoma, kad uov buvo bejg ir priklausoma nuo kit patarnavimo12. Moteris namuose tikriausiai turjo atskir dal, o kaip ligon, matyt, guljo ant iaud, paklot asloje, usimetusi apsiaustu ir antklode. Neinome, ar ji susirgo staiga, ar jau sirgo ilgesn laik. Pats pagijimas vyksta tyliai, per Jzaus prisilietim: „Jis prijs pakl j u rankos“ (Mk 1, 31). Jzus j pagydo staiga, nes ligon pasakojimo pradioje jauiasi silpniau, o tai pagydyta ji ikart jiems patarnavo. Matome, kad Jzus Petro namuose buvo laikomas eimos nariu, kitaip negaltume suprasti moters patarnavimo: paprastai moterims bdavo draudiama vaiinti sveius13. Tai galioja ir pirmojo ms nagrinto Jzaus apsilankymo pas Lozori Betanijoje atveju. Petro uovs pagydymas yra vienas i pirmj stebukl, aprayt Evangelijoje pagal Mork. Nors jis lyg ir nelabai avintis ar spdingas, taiau tai pamokanti pradia, nes Jzaus stebuklai nra parodomieji dievik gali vaizdai, bet enklai, kurie apreikia jo gailestingum ir rpinimsi monmis. Kita vertus, tai parodo io vykio tiksl: patarnaudamas Petro uovei, Jzus atgaivina jos tarnavimo dvasi – gebjim tarnauti, o tai j daro panai Jz Krist. Kaip matome, ioje itraukoje Jzus neklausia ligons: „ar tu tiki?“ arba „ko nori, kad tau padaryiau?“, nes pagrindinis tikjimo stebuklas buvo jau anksiau vyks, todl ia utenka tik Jzaus prisilietimo14.

1.3 Iganymo teikimas

Jzus lankydavosi ne vien pas jam artimus mones ar mokini eimas, bet ir pas tuos, kurie liaudies akyse buvo papiktinimas ir priepriea tikjimui – fariziejus ir muitininkus. Vien i epizod randame Evangelijoje pagal Luk – tai pasakojimas apie muitinink Zachiej i Jericho (plg. Lk 19, 1–10).

Jerichas buvo pasienio – muitins – miestas, vienas i turtingiausi Palestinoje, sikrs derlingoje Judjos dalyje. Jeriche stovjo Erodo rmai, todl muitai iame mieste buvo dideli. Muitinink virininkas Zachiejus nustatindavo muit dyd ir darbindavo jam pavaldius mokesi rinkjus. Dl uimam pareig Zachie¬jus galjo susikrauti nemaai turto ir neapgaudindamas, taiau, atrodo, kad jis buvo sukius15. muitin suplaukdavo ne tik pinigai, bet ir viso krato, ypa Jeruzals, inios. Jzui su mokiniais engiant miest ir minioms j sveikinant, Zachiejus taip pat usigeid j ivysti. Dl mao gio per mones negaldamas jo matyti jis lipo ilkmed. Šios ries medi aknys isikiusios puslankiu, o akos pasvirusios iki ems, todl j buvo lengva lipti16. Pasakymas, kad Zachiejus buvo emo gio (Lk 19, 3), rodo, jog pagal regiono standartus jo gis buvo maiau nei pusantro metro. Jzus, j pastebjs, pasisil pas j pasisveiuoti. Šis Jzaus ingsnis tuometiniu supratimu buvo papiktinimas, kadangi paprastai auktuomen nesipra kit namus, o pamalds ydai nerod noro valgyti prie vieno stalo muitinink namuose17. Matome, jog Jzus nesilaiko yd varos apeigini nuostat, pats pasisilydamas ateiti muitininko Zachiejaus namus.

Zachiejaus atsiliepimas Viepaties apsilankymo malon atitinka Jzaus tarnysts lkesius. Zachiejus paada daugiau nei reikalauja statymas: k nors iviliojs i kito turi iam tai sugrinti ir pridti 20 procent, o tada paaukoti avin u nuodm (plg. Kun 6, 1–7). Tai padars ir atsiadjs ankstesnio gyvenimo asmuo nebebuvo laikomas nusidjliu18. Taip turtingasis Zachiejus yra priepriea turtuoliui, nepajgianiam atsiadti turto ir tapti Jzaus mokiniu (plg. Lk 18, 18–23). Anot evangelisto Luko, Zachiejus yra teisingo poirio turt pavyzdys19. Jis rytasi idalyti pus savo turto vargams suvoks, kad turtas neturi bti klitis susitikti su Jzumi, kuris atveria keli iganym (plg. Lk 19, 9–10).

Zachiejus, kaip ir paauktasis muitininkas Matas (plg. Mt 9, 9–13), Jzaus galia kardinaliai pakeiia savo gyvenim. Taip Jzus, nevengdamas nusidjli, duoda jiems galimyb gyventi kitaip ir pagal kitokius statymus. Tai atskleidia Jzaus vilgsn, kuris atpasta Zachiejuje muitinink, bet jau kitok – laukiant vilties ir naujo gyvenimo. Tai vyksta per susitikim ir aplankym, Jericho gyventojams murmant ir nepritariant Jzaus poelgiui.

Apvelg Jzaus aplankytus asmenis ir namus, matome svarb Jzaus poir ir skelbimo bei moni gydymo j nam aplinkoje bd. Jzaus jimas pas mones sutelkia ms dmes ios tarnysts svarb, nes tai duoda dvasini ir fizini vaisi. velgiant ias Jzaus apsilankymo vietas yra aiku, jog Dievo apsilankymo tikslas yra igelbjimas.

2. Sielovadinio Jzaus metodo apvalga

Skelbdamas Gerj Naujien Jzus atsiskleidia kaip mokytojas, laisvai ir, kaip jam atrodo tinkama, taikantis vairius mokymo bdus. Jo mokyme pastebime trump uuomin, tyia neaiki, kad priverst mstyti, taip pat ir sukreiani situacij, staigiai ties atskleidiani palyginim, pamokom alegorij, kurioms suprasti reikia tinkamo nusiteikimo, o kai kur tiesiogini pamokym. Isirinks mokinius Jzus juos moko iekoti iminties ir atsakym vairiais bdais. Kaip mokytojas jis savo tikslams atskleisti naudoja Šventojo Rato tekstus: juos klausytojams primindamas, gyvendindamas, atsakydamas prieininkams citatomis j citatas, kaip ginkl pritaikydamas sau itrauk pranaystes ir simbolius, skleisdamas savo paties mokym, ne kad panaikint statym ar pranaus, bet kad juos gyvendint (plg. Mt 5, 17).

Dievo karalysts slpiniams paaikinti Jzus pasitelkia krinijos gro ir gamtos vaizdius. Jis kalba apie kalnus, vynmedius, javus, dangaus paukius ir ganykl kaimenes. Tai yra puiki proga kvpti ir pamokyti mones per paprastus dalykus, per j aplink ir jos suvokim. Jzus kreip dmes ir mogaus gyvenim bei kasdien patirt, kurioje viskas susij su gyvenimo tikrove, diaugsmu ir ibandymais. Gyvenimo tikrov Jzus mat augdamas ir mokydamas; Jis j stebjo ir pritaik ne tik mokini suvokimui formuoti, bet ir j klaidoms taisyti: „savo mokiniams skyrium visk iaikindavo“ (Mk 4, 34). Jzui buvo pastama vairi visuomens sluoksni situacija: darbinink ir piemen, prekiautoj ir mokesi rinkj, vej ir vynuogyno savinink, samdini ir persekiojam skolinink, moter, kurios deda tel raug ar eina su soiais prie ulinio20. Visa tai Jzus panaudojo moni mstysenai ir kartu tikjimui adinti. Taip Jzus visiems monms skelb Dievo buvim tarp j.

3. Apatalai – keliaujantys Evangelijos liudytojai

Pristat Jz kaip mokytoj, panagrinkime jo sekj isiuntim skelbti Evangelijos ir raginti atsiversti. Jzus turjo mokini ir tolimesni sekj, kuriuos galime suskirstyti tris grupes: a) artimiausi mokiniai – apatalai, kuri buvo dvylika, b) kiti mokiniai ir sekjai ir c) Jzaus alininkai bei rmjai21. Mes bandysime analizuoti dvylikos apatal (plg. Mk 6, 7–13) ir septyniasdeimt dviej mokini (plg. Lk 10, 1–12) siuntim skelbti Gerosios Naujienos. Dvylikos siuntimas – tai Jzaus misijos pltimas. Nors Jzus isiunt ir kitus skelbti Dievo karalysts, bet ir pats „jo per apylinks kaimus ir mok“ (Mk 6, 6b). Tai reikia, kad Jzus siunia apatalus ir taip sustiprina savo veikl realizuodamas Tvo jam patikt plan22. Jzus pirmiausia daro tai, k sako; pirmiau negu odiais, jis visuomet moko darbais: „A jums daviau pavyzd, kad ir js darytumte, kaip a jums dariau“ (Jn 13, 15). Dvylikos isiuntimo momentas leidia juos teistai vadinti apatalais, t. y. galiotais asmenimis, kalbaniais ir veikianiais Jzaus vardu23. Dvylikos skaiius ireikia visos Izraelio tautos, sudarytos i dvylikos gimini, atstovavim. Tai reikia naujojo Izraelio pradi. Siuntimas po du turi praktini motyv: pagalba vienas kitam, didesn skelbimo vert ir tikresnis galiojimas, kaip reikalavo yd tradicija24. Po du yra daugelio pradia, tai – bendruomeni uuomazga. Ši uduotis nra asmenin, bet vykdoma Viepaties pavedimu kartu su kitais. Matome, kaip Jzaus bendraygiai, imok bti su juo, ileidiami likti kartu jo vardu, mokydami ir kitus taip daryti25. Jzaus pamokymai apatalams apima ir neturto sakym, kuris leidia jiems kelionje visikai pasitikti Dievu. Pasitaiko atvej, kai atsisakoma priimti skelbjus namus. Tuomet nupurtomos dulks nuo koj, kaip liudijimas prie t nam gyventojus. Kartais ne pavieniai gyventojai, bet itisi kaimai ar miestai nepriimdavo Gerosios Naujienos skelbj26. Tuomet apatalai raginami palikti nesvetinguosius ir vykti toliau iekoti t, kurie noriai klauso Gerosios Naujienos. Šis dvylikos isiuntimo epizodas nurodo Dievo suteikt Jzui paaukim skelbti, kuriuo jis dalijasi su savo mokiniais, duodamas gali tsti jo darb27.

Jzaus mokiniai yra ne tik dvylika, bet ir septyniasdeimt du, kuriuos Viepats siunia atlikti tos paios misijos. Ši mokini isiuntim randame tik Luko evangelijoje (plg. Lk 10, 1–12). Septyniasdeimt dviej skaiius ymi septyniasdeimt taut (Pr 10) arba septyniasdeimt vyresnij (plg. Sk 11, 16. 17. 24). Septyniasdeimt dviej mokini brys siejamas ir su kitose vietose minimais mokiniais, todl nra pagrindo manyti, kad Jzaus mokini buvo tik septyniasdeimt du, nes tikslus mokini skaiius nra inomas. Juos, kaip ir apatalus, Viepats isiunt „po du“ (Lk 10, 1). inomiausia Naujojo Testamento misionieri „pora“ yra Paulius ir Barnabas (plg. Apd 13), bet bta ir kit „por“. Sista po du greiiausiai praktiniais sumetimais: keliaujant dviese lengviau ir saugiau mokyti, toks liudijimas turjo didesn tikinimo gali ir institucijos bruo (plg. st 19, 15). Jzaus siuniami mokiniai jo visus miestus ir kaimus, kuriuos vliau jis pats ketino vykti, todl mokini pasiuntinyb yra susijusi su kelio paruoimu Jzaus atjimui. Panaiai kaip dvylika gavo special pamokym prie ivykim savanorik misij, taip ir itie yra pamokomi, kaip reikia skelbti Dievo karalyst. Prie suteikdamas jiems gaires Jzus pasako palyginim, parodant skelbimo poreik. Palyginime Jzus kalba apie subrendusius javus, kurie tinkami pjauti, tik trksta darbinink derliui surinkti. Isist pjt laukia rimti sunkumai, nes jie keliauja kaip avels tarp vilk28. Isistieji parodomi kaip beginkliai moni prieikumo akivaizdoje, nes taip krikionika misija pradeda savo nauj ramybs ir susitaikinimo er, kurioje vilkas gyvens su avinliu (plg. Iz 11, 6). Mokiniai skatinami praktikuoti visik neturt, taip beslygikai atsiduodant Dievo karalysts veiklai ir darbams. Senojo Testamento pranaai Mesij vadindavo Taikos Kunigaikiu (Iz 9, 5), o Jzaus pasiuntiniai yra pareigojami, kur tik ueit, sakyti: „Ramyb iems namams!“ (Lk 10, 5). Šie odiai nra tik paprastas pasveikinimas, jie tikrai suteikia Dievo ramybs palaim eimininkams, jei tik jie pasirodys to verti. Mokiniai, atsisak btiniausi kasdienini dalyk savo gyvenime, turjo teis, kad iais j poreikiais pasirpint tie, kuriems yra skelbiama Dievo karalyst. Kaip Kristaus darbininkai, jie yra verti savo umokesio, turi teis gauti nakvynei stog – namus ir btin aprpinim (plg. 1 Kor 9, 11; Gal 6, 6; 1 Tim 5, 18). Namus, kuriuose apsistos skelbjai, irinkdavo tos gyvenviets mons, todl mokiniai negaljo rinktis sau geresni nam, negu jiems bdavo paskiriama. Taip pat ioje kelionje jie negaljo reikalauti geresni valgi arba atmesti tai, kas tariamai yra nevaru, reikalauti to, kas pagal yd paprot varu. Isistj mokini tikslas yra gydyti ligonius ir skelbti besiartinani Dievo karalyst (plg. Lk 10, 9). Mokiniai, kaip ir Mokytojas, susidurdavo su atmetimu, taiau Dievo odis triumfuos net ir tuo atveju, jeigu skelbjai bt nepriimti29.

4. Krikionik bendruomeni lankymo svarba Pauliaus ratuose

Apatalo Pauliaus asmuo ir veikla pirmj krikioni bendruomense kl didiul susidomjim: buvs persekiotojas ir atsiverts prie Damasko Paulius pirmiausia nukeliavo Arabijos dykum, o vliau Tars, kad ten vienumoje ir slaptoje pasiruot pradti Kristaus Evangelijos skelbimo pagonims misij. Puikus Šventojo Rato, judaizmo nuostat bei rabin metodo painimas leido Pauliui veiksmingai skelbti Evangelij pirmiausia savo broliams – ydams, gyvenantiems diasporoje. Ne maiau naudingi pasirod ir ankstesni jo kontaktai su helenistine kultra. Paulius isiskyr i kit apatal graik kalbos bei helenistins kultros imanymu, neeiliniais gabumais, proto skvarbumu ir tuo, kad turjo Romos pilietyb30.

Nordami geriau painti ankstyvj krikioni bendruomeni gyvenim, pavelkime apatalo Pauliaus veikl kuriant bendruomenes ir jomis rpinantis.

a. Paulius – keliaujantis skelbjas

Paulius yra laikomas ankstyvosios krikionybs teologu ir Evangelijos skelbju. Jis vis pirma buvo veiklos mogus, apibdinamas kaip „bgantis“ vyras (plg. 1 Kor 9, 24; Gal 2, 2; 5, 7), taip ireikiant jo apatalikj veikl ir spart krikionio verimsi priek. Toks jis mums parodomas ir Apatal darb knygoje – beveik visuomet esantis kelionje. Savo misij vieta daniau pasirinkdamas miestus, Paulius vadovavosi praktikumu, nes jie buvo lengviau pasiekiami ir ten kalbta graikikai. Miestai jo akiratyje buvo ir dl to, kad jis paprastai praddavo nuo yd diasporos, beveik visuose didesniuose miestuose turinios bent vien sinagog31.

Šv. Paulius danai sakydavo: „mano Evangelija“ arba „mano mokymas“. Šios formuluots reikia Kristaus Evangelij, pritaikyt misijoje, kurios msi Paulius. Jis vienaip skelb ydams ir kitaip skelb pagonims, vienaip kalbjo bendruomenei, kuri pats kr, ir kitaip bendruomenei, kuri kr kakas kitas. Bet visada akivaizdu viena: rpindamasis bendruomenmis, Paulius visada isikelia tiksl ir j gyvendina. Apskritai galime pasakyti, kad jo pagrindinis tikslas yra Jzus, taiau Paulius visada mat konkreius mones ir konkreius j poreikius, todl atsivelgdamas situacij rinkosi vairius Evangelijos skelbimo bdus. Evangelijos pritaikym vairiose situacijose Paulius vadina „savo Evangelija“32.

b. Pauliaus bdas yra stiprinti bendruomenes laikais

Paulius vadinamas taut apatalu dl Evangelijos skelbimo daugelyje krat. Apie jo tris misij keliones suinome i Apatal darb knygos ir jo laik. Jausdamas atsakomyb u kurtas arba lankomas krikioni bendruomenes, jis ne tik grdavo jas per kitas misij keliones, bet taip pat ra joms laikus, kuriuose nagrindavo konkreias tas bendruomenes varginanias problemas33. I pirmo vilgsnio gali pasirodyti keista, kad, bdamas veiklos mogus, Paulius dar rasdavo laiko laikams rayti. Pats raymo veiksmas buvo ratinink amatas, j pagalba naudojosi ir Paulius, nes jam paiam rayti buvo vargas (plg. Gal 6, 11). Apatalas Paulius naudojosi ia komunikacine priemone – laikais – kaip svarbia pagalba savo apatalikajam darbui. Jis ra jausdamas btinyb bti kartu su bendruomenmis, manydamas, jog svarbu, kad jas pasiekt jo mintis, kuri nurodyt vairi konkrei problem sprendimus, pamokyt, paskatint, pataisyt, pareikt priekaitus, paguost ir padrsint34.

Pauliaus laikuose bergdia iekoti sisteminio atskir tem idstymo, pavyzdiui, mokymo apie Krist (kristologijos), Banyi (ekleziologijos), apie vadinamuosius ateities dalykus (eschatologijos) ar igelbjim (soteriologijos). Taip yra todl, kad Paulius nera krikionikos doktrinos vadovli, bet atsakydavo ir stengdavosi atsiliepti jo bendruomense kylanius klausimus ir problemas. Taigi viename laike randame vien mokymo apie Banyi aspekt, kitame laike – kit. Tai priklaus nuo bendruomenje kilusi sunkum, kuriuos reikjo sprsti. Todl galime pastebti skirtingas pozicijas nagrinjant t pai problem. Apatalas kartais stipriau pabria vien klausimo aspekt, o kartais – kit, atsivelgdamas bendruomens, kuriai ra, poreikius35.

Pauliaus stilius ir odynas nesiekia klasikins graik kalbos auktum, taiau jo laikuose atsispindi nekamosios kalbos nuoirdumas ir gyvybingumas, taip didesnis svoris suteikiamas argument galiai, prakalbinaniai prot bei suadinaniai nuostab. Galime Pauliaus raymo bdui pritaikyti tai, k jis pats pareikia viename laike apie savo skelbim: „Kai pas jus, broliai, lankiausi, a atjau skelbti jums Dievo liudijimo ne ikalbingais odiais ar imintimi... Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne tikinantys iminties odiai, o Dvasios galybs parodymas, kad js tikjimas remtsi ne moni imintimi, bet Dievo galybe“ (1 Kor 2, 1. 4–5). Paulius, bdamas nuolankus, apie save sako, kad jam „trksta ikalbingumo“ (2 Kor 11, 6), vis dlto jo laikai yra aukto poetinio lygio36.

c. Pareiga ilaikyti Dievo odio skelbj

Dievo odio skelbimas yra susijs su skelbianij od ilaikymu. Skelbjai, vykdydami apatalavimo misij, tikdavosi bti kit paremti, nes is lkestis kilo i j patirties sekant paskui Jz. Keliaujant i kaimo kaim atsirasdavo moni, noriai teikiani valg ir kukl prieglobst. Gausesns paramos skelbjai gaudavo i moter, kurios aukodavo savo turt ir taip paremdavo kelionse (plg. Lk 8, 1–3).

Viena i daugelio Pauliaus skelbime svarstom dilem yra ilaikymas t, kurie rpinasi Dievo reikalais. Paulius susidurdavs su ia problema, ypa tuomet, kai kr naujas bendruomenes ar praddavo koki nors sielovadin veikl. I jo paties pasakym, randam laikuose, matome, kad is klausimas buvo vairiai sprendiamas. Kai kurie Dievo odio klausytojai susiprasdavo patys, kad skelbjas turi i kako gyventi, k nors valgyti ir kuo nors rengtis. Jie paddavo apatalui ne tik suteikdami jam param t laik, kur jis praleisdavo pas juos, bet taip pat rm jo keliones bei veikl kitur. Yra tikra, kad Pauliaus ilaikymu rpinosi filipieiai, kuriems jis ra: „Js, filipieiai, ir patys inote: kai, pradjs skelbti Evangelij, ivykau i Makedonijos, jokia bendrija neumezg su manimi davimo ir gavimo santyki, tik js vieni. Js mano reikalams prisiuntte auk vien ir kit kart Tesalonik“ (Fil 4, 15–16). Su jais apatalas atvirauja, kad bdavo vairi situacij: „Suprantama, a visai nemanau skstis stoka, nes imokau bti patenkintas savo bkle. A moku gyventi vargingai ir bti turtingas. Visa ko esu ragavs: buvau sotus ir alkanas, turtingas ir beturtis“ (Fil 4, 11–12).

Taip Paulius skelb Evangelij ir toliau rpinosi bendruomenmis, kuri nariai dar buvo „nesusivok“ dl materialini Banyios reikal. Btent tokia buvo Korinto banyia37. Evangelijos skelbimo pradioje iame mieste Paulius vis savait dirbo Priskils ir Akvilo dirbtuvse, kad per ab galt tsti savo evangelizacin veikl (plg. Apd 18, 3–4). Tik Timotiejaus ir Silo atvykimas ir j parama suteik galimyb Pauliui turti utikrint gyvenamj viet ir vis savait skelbti Dievo od (plg. Apd 18, 5). Atrodyt, kad toks kilnus skelbjo elgesys patrauk dar daugiau klausytoj, o vliau laimjo ir Korinto banyios tikinij palankum. Taiau Pauliaus prieininkai toki jo pozicij panaudojo prie j pat. Jie pradjo sti abejones dl Pauliaus kaip Evangelijos skelbjo kvalifikacijos ir autoriteto38. Visuotinai buvo paplit, kad apatalus ilaikydavo Banyia; Paulius ir Barnabas buvo vieninteliai, kurie nereikalavo materialinio ilaikymo nei sau patiems, nei evangelizacinei veiklai (plg. 1 Kor 9, 4–6). Pirmiausia Paulius nurodo fakt, kad Korinte yra jo kurta bendruomen. To turt pakakti, kad Paulius bt vadinamas apatalu: „Jei kitiems ir nesu apatalas, tai vis dlto jums esu, ir mano apatalysts patvirtinimas esate js Viepatyje. Štai mano pasiteisinimas prie tuos, kurie mane kaltina“ (1 Kor 9, 2–3). Apatalas iaikina korintieiams, kad kiekvienas Dievo odio skelbjas turi teis bti materialiai ilaikomas t, kuriems patarnauja ia (skelbimo) dovana. Taiau jis pats to nereikalauja, kad nesudaryt klii evangelizacinei veiklai ir neatsitikt taip, kad kokia nors moni grup neigirs apie Krist tik todl, jog nesirpino materialiniais Dievo odio skelbjo poreikiais (plg. 1 Kor 9, 12). Tokia apatalo pozicija yra jo laisvs Kristuje apraika (plg. 1 Kor 9, 1. 15). Mat buvo visuotinai paplitusi praktika, kad Dievo odio klausytojai yra pareigoti ilaikyti skelbj. To neigjus apatalas Paulius retorikai klausia dl kit apatal: „Argi mes neturime teiss valgyti ir gerti? Ar mes neturime teiss vediotis su savim tikjimo seser, kaip ir kiti apatalai ir Viepaties broliai bei Kefas? O gal tik a ir Barnabas neturime teiss nedirbti rank darbo?“ (1 Kor 9, 4–6).

Paulius taip pat prisimena pasaulyje susiklosiusius santykius. Taigi kareivis neturt rpintis ilaikymu, darininkas naudojasi savo daro derliumi, ganytojas – gyvuli, kuriuos gano, pienu (plg. 1 Kor 9, 6–7). Tuo pat metu irykja rabino mokinio mstymas, kai Paulius pereina prie argument i Rat: „Ar tai sakau vien pagal moni paproius? Argi to nesako ir statymas? Mozs statyme parayta: Neurik nasr kulianiam jauiui! Bet argi Dievui terpi jauiai? O gal jis i ties taiko mums? Juk dl ms buvo parayta, kad artojas turi arti su viltimi ir kljas turi kulti su viltimi gauti savo dal“ (1 Kor 9, 8–10).

Korinte Paulius sunkiai dirbo skelbdamas Dievo od. Taigi jis turjo teis laukti i to vaisi, bet, aiku, kitokios ries, nes u tris dvasinje srityje apatalas tikjosi materialinio ilaikymo39. Tad jis klausia korintiei: „Jei jums pasjome dvasini grybi, tai argi didelis dalykas bt pas jus pjauti mediagini?“ (1 Kor 9, 11). Paskutinis argumentas prisimenant pareig ilaikyti Dievo odio skelbj yra analogija su ventyklos kunig teise dal aukojam auk: „Taip ir Viepats yra patvarks, kad Evangelijos skelbjai gyvent i Evangelijos“ (1 Kor 9, 14).

Pauliaus poiris skelbj ilaikym ir aukas yra painus, nes vienu atveju jis pats dirba, kad save ilaikyt, kitu atveju inome j naudojantis ia apatalikja teise, pvz., bnant Korinte, kur Paulius priimdavo kit bendruomeni aukojamus pinigus (plg. 2 Kor 11, 8 ir t. t.), taip pat i Laiko filipieiams suinome, kad tenykt bendruomen rm j, kol jis buvo Makedonijoje (plg. Fil 4, 14–16). Pauliaus mokymas skelbjo paramos klausimu yra kryptingas, nes bendruomens skatinamos remti ir ilaikyti savo skelbjus.

5. Jzaus ir Pauliaus skelbimo panaumai

domu palyginti Jz ir Pauli, velgiant jiems patiktos misijos vykdymo bdus, ir atrasti esmin tstinum, kuris atskleidia vienos misijos tiksl. Bendri veikimo bruoai yra susij su vieninteliu tikslu – Dievo karalysts skelbimu. Jzaus skelbimo aplinka yra Galilja: miestai ir kaimai paeerio regione, taip pat ir pagoni kratai40. Paulius trimis kelionmis skelbia ir pagoni kratuose, ir stiprina bendruomenes ten, kur jos jau yra kurtos jo paties ar kit mokini. Vienas i svarbesni bendr bruo – nepasidavimas tose situacijose, kai prieininkai ksinasi gyvyb: Jz kaltino fariziejai ir Rato aikintojai, o Pauli – netikintys ir nusistat prie jo skelbiam moksl ir abejoni sukeliant Pauliaus apatalikumo klausim. Jzaus misija labiau susijusi su Gerosios Naujienos skelbimu, o Pauliaus kaip Jzaus mokinio misija yra neatsiejama nuo odio skelbimo, bendruomeni krimo ir j lankymo.

Naujojo Testamento tekstai veda mus krikionybs pradi, kur Dievas per savo Sn ir jo mokinius adina mones atsiversti ir atsigrti J. Taip Viepats per savo pasiuntinius buria tikiniuosius vien eim – bendruomen, kuri laikui bgant turjo ksti persekiojimus dl tikjimo liudijimo, kad ilaikyt tikjimo dovan.

(Tsinys kitame numeryje)

Inaos

1 Plg. R. POPOWSKI. Wielki sownik Grecko–Polski Nowego Testamentu. – Warszawa, 2006. P. 471.
2 Plg. Banyios Tvai: Antologija. – Vilnius: Aidai, 2003: Laikas Diognetui, p. 139; plg. Šv. Polikarpo kankinyst, p. 68.
3 Plg. Lietuvi enciklopedija, t. 21. – Boston, 1960: M. KAVOLIS. Parapija, p. 537.
4 Plg. E. S. SANDERS. Istorinis Jzaus asmuo. – Kaunas: Šviesa, 1999. P. 108, 113, 115–117.
5 Plg. Naujasis Testamentas. – Vilnius: Katalik pasaulio leidiniai, 2006: A. RUBŠYS. Komentarai, p. 392.
6 Plg. A. LVANAS. Kristaus abstinencijos klausimas Šventojo Rato viesoje. – Roma–Kaunas: Šv. Kazimiero draugijos leidinys, 1938. P. 73–74.
7 Plg. Grecko–Polski Nowy Testament. Ed.: R. POPOWSKI, M. WOJCIECHOWSKI. – Warszawa: Vocatio, 1997. P. 457.
8 Plg. Komentarz historyczno–kulturowy do Nowego Testamentu. Ed. C. S. KEENER. – Warszawa, 2000. P. 212.
9 Plg. J. RATZINGER/ BENEDIKTAS XVI. Jzus i Nazareto. – Vilnius: Katalik pasaulio leidiniai, 2007. P. 219.
10 Plg. Katolicki komentarz Biblijny. Ed. W. CHROSTOWSKI. – Warszawa, 2001. P. 1077.
11 Plg. Komentarz historyczno–kulturowy do Nowego Testamentu, p. 84.
12 Plg. S. FAUSTI. Evangelijos atminimas ir pasakojimas. – Vilnius: Katalik pasaulio leidiniai, 2006. P. 56.
13 Plg. F. WILLAM. Kristaus gyvenimas Izraelyje. – Vilkavikis: Ardor, 1993. – P. 85.
14 Plg. S. FAUSTI. Evangelijos atminimas ir pasakojimas, p. 54–55.
15 Plg. Komentarz historyczno–kulturowy do Nowego Testamentu, p. 168.
16 Plg. F. WILLAM. Kristaus gyvenimas Izraelyje, p. 214–215.
17 Plg. Komentarz historyczno–kulturowy do Nowego Testamentu, p. 168.
18 Plg. E. S. SANDERS. Istorinis Jzaus asmuo, p. 235.
19 Plg. A. RUBŠYS. Komentarai, p. 303.
20 Plg. E. GUERRY. Pilnutinis Kristus. – Boston, 1967. P. 20–21.
21 Plg. E. S. SANDERS. Istorinis Jzaus asmuo, p. 131.
22 Plg. L. STACHOWIAK. Komentarz praktyczny do Nowego Testamentu, t. I. – Pozna, 1999. P. 197.
23 Plg. A. RUBŠYS. Raktas Naujj Testament, t. II. – Vilnius: Katalik pasaulis, 1997. P. 268, 333.
24 Plg. L. STACHOWIAK. Komentarz praktyczny do Nowego Testamentu, t. I, p. 197.
25 Plg. S. FAUSTI. Evangelijos atminimas ir pasakojimas, p. 201.
26 Plg. L. STACHOWIAK. Komentarz praktyczny do Nowego Testamentu, t. I, p. 198.
27 Plg. A. RUBŠYS. Raktas Naujj Testament, t. I, p. 159.
28 Plg. L. STACHOWIAK. Komentarz praktyczny do Nowego Testamentu, t. I, p. 328.
29 Plg. Katolicki komentarz Biblijny, p. 1075.
30 Plg. J. KOZYRA. Pawe aposto – suga Ewangelii. – www.opoka.org.pl.
31 Plg. G. PULCINELLI. Apatalo Pauliaus painimo abcl. – Vilnius: Katalik pasaulio leidiniai, 2008. P. 45–46.
32 Plg. R. RECAW. W jakim kierunku prowadzi wspolnot? – www.wspolnoty.jezuici.pl.
33 Plg. M. LIPISKI. w. Pawe –Aposto narodów. – http:www.oltarz.pl.
34 Plg. G. PULCINELLI. Apatalo Pauliaus painimo abcl, p. 54.
35 Plg. W. RAKOCY. Wprowadzenie do pimieninictwa Apostoa Pawa. – www.swietypawel.pl.
36 Plg. G. PULCINELLI. Apatalo Pauliaus painimo abcl, p. 55–57.
37 Plg. R. Pindel. Od ewangelizacji do wspólnoty. – Kraków, 2000. P. 76–77.
38 Plg. A. RUBŠYS. Komentarai, p. 629.
39 Plg. R. PINDEL. Od ewangelizacji do wspólnoty, p. 78.
40 Plg. E. S. SANDERS. Istorinis Jzaus asmuo, p. 113–114.

________________________
„Banyios inios“, 2011, Nr. 16

 
 
   
 
     
1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalik interneto tarnyba, info@kit.lt
 
  pradi